web site hit counter MEMENTO GRODNO: dingusi Lietuvos Gardino istorija - Ebooks PDF Online
Hot Best Seller

MEMENTO GRODNO: dingusi Lietuvos Gardino istorija

Availability: Ready to download

Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos miestų, naujų politinių ir tautinių vėjų išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, atveria savo vartus nuostabiam pasakojimui, sudėliotam iš tikrų įvykių ir pasodrintam fantazija apie Gardino velniu vadintą Antaną Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris ir slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto ja Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos miestų, naujų politinių ir tautinių vėjų išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, atveria savo vartus nuostabiam pasakojimui, sudėliotam iš tikrų įvykių ir pasodrintam fantazija apie Gardino velniu vadintą Antaną Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris ir slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto jaunuolius. Romane susiduria ir persipina skirtingais šimtmečiais besiplėtoję gyvenimai ir įvykiai – XVIII a. LDK seimų miesto Gardino, jo seniūno Antano Tyzenhauzo, provaikaičio Felikso ir jo epileptiko sūnaus, sovietmečiu atvykusių iš Vilniaus į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės, gyvenimo istorijos. XVIII a. pabaigoje A. Tyzenhauzas Gardino priemiestyje Gorodnicoje pasistatė didžiulę rezidenciją ir, svajodamas suteikti miestui tikros Lietuvos sostinės statusą, užsimojo gūdžiame Respublikos užkampyje pražydinti pramonės ir kultūros žiedus, nustebinsiančius įnoringąją Vakarų Europą... XX a. pabaigoje į Gardiną atvykęs ir archyve įsidarbinęs Feliksas Tyzenhauzas suranda ir perrašo A. Tyzenhauzo laiškus, kuriuose ieško patarimo, kaip išgydyti epilepsija sergantį sūnų, nuo kurios kadaise kentėjo ir jo garbusis protėvis. Nors stebuklingo recepto jis neranda, tačiau perskaito Gardino seniūno saugotą paslaptį apie priemiestyje paslėptą lobių skrynutę. Nuo Gardino miesto menių, kambarių ir užkaborių, daiktų ir senų rakandų nužertos dulkės atidengia ištisos giminės gyvenimo kroniką, sudėtą į magišką pasakojimą, kuris lyg laiko mašina perkelia į XVIII amžiaus LDK, su autentiškais kvapais ir skoniais, rūmų ir rezidencijų blizgesiu bei jų intrigomis ir paslaptimis, nepaleisdamas iš savo kerų ir nepalikdamas abejingų.


Compare

Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos miestų, naujų politinių ir tautinių vėjų išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, atveria savo vartus nuostabiam pasakojimui, sudėliotam iš tikrų įvykių ir pasodrintam fantazija apie Gardino velniu vadintą Antaną Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris ir slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto ja Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos miestų, naujų politinių ir tautinių vėjų išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, atveria savo vartus nuostabiam pasakojimui, sudėliotam iš tikrų įvykių ir pasodrintam fantazija apie Gardino velniu vadintą Antaną Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris ir slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto jaunuolius. Romane susiduria ir persipina skirtingais šimtmečiais besiplėtoję gyvenimai ir įvykiai – XVIII a. LDK seimų miesto Gardino, jo seniūno Antano Tyzenhauzo, provaikaičio Felikso ir jo epileptiko sūnaus, sovietmečiu atvykusių iš Vilniaus į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės, gyvenimo istorijos. XVIII a. pabaigoje A. Tyzenhauzas Gardino priemiestyje Gorodnicoje pasistatė didžiulę rezidenciją ir, svajodamas suteikti miestui tikros Lietuvos sostinės statusą, užsimojo gūdžiame Respublikos užkampyje pražydinti pramonės ir kultūros žiedus, nustebinsiančius įnoringąją Vakarų Europą... XX a. pabaigoje į Gardiną atvykęs ir archyve įsidarbinęs Feliksas Tyzenhauzas suranda ir perrašo A. Tyzenhauzo laiškus, kuriuose ieško patarimo, kaip išgydyti epilepsija sergantį sūnų, nuo kurios kadaise kentėjo ir jo garbusis protėvis. Nors stebuklingo recepto jis neranda, tačiau perskaito Gardino seniūno saugotą paslaptį apie priemiestyje paslėptą lobių skrynutę. Nuo Gardino miesto menių, kambarių ir užkaborių, daiktų ir senų rakandų nužertos dulkės atidengia ištisos giminės gyvenimo kroniką, sudėtą į magišką pasakojimą, kuris lyg laiko mašina perkelia į XVIII amžiaus LDK, su autentiškais kvapais ir skoniais, rūmų ir rezidencijų blizgesiu bei jų intrigomis ir paslaptimis, nepaleisdamas iš savo kerų ir nepalikdamas abejingų.

16 review for MEMENTO GRODNO: dingusi Lietuvos Gardino istorija

  1. 4 out of 5

    Karolina Vasiliauskaitė

    Pagaliau įveikiau šią knygą. Skaičiau beveik mėnesį, nes laiko atrasti skaitymui pavykdavo tik kelionių iš universiteto ir į jį, metu (nuotrauka, kaip matot, irgi daryta prieš pasikeičiant kraštovaizdžiui). Taigi kokie mano įspūdžiai? Iš tiesų, gana teigiami. Retai skaitau lietuvių autorių knygas, todėl buvo smagu susidurti su pažįstama ir sava leksika, netgi praėjusio laiko archaizmai buvo atpažįstami. Nors aprašyme akcentuojama istorija (Gardino), labai daug jos nebuvo, todėl neturėtų kilti su Pagaliau įveikiau šią knygą. Skaičiau beveik mėnesį, nes laiko atrasti skaitymui pavykdavo tik kelionių iš universiteto ir į jį, metu (nuotrauka, kaip matot, irgi daryta prieš pasikeičiant kraštovaizdžiui). Taigi kokie mano įspūdžiai? Iš tiesų, gana teigiami. Retai skaitau lietuvių autorių knygas, todėl buvo smagu susidurti su pažįstama ir sava leksika, netgi praėjusio laiko archaizmai buvo atpažįstami. Nors aprašyme akcentuojama istorija (Gardino), labai daug jos nebuvo, todėl neturėtų kilti sunkumų tiems, kurie su ja nedraugauja. Gardinas čia tiesiog kaip įvykių vieta; jungia praėjusį LDK laiką ir dabartį bei juose gyvenančius veikėjus, jų savas istorijas. Veikėjai, bent man, ir buvo įdomiausia dalis. Jie vaizduojami kaip labai niūrūs, nelaimingi, šalti, nemylimi, kažko nuolat besiilgintys. Nagrinėti jų charakterius, ieškoti motyvų, pagrindžiančių jų poelgius,– tai buvo įdomiausia. Pasakojimas sukasi apie šeimą, kuri jau seniai nebe šeima: sutuoktinius (Feliksas ir Klema), kurie seniai vienas kito nebemyli, o gal ir niekada nemylėjo („kaip normalūs tarybiniai žmonės, nieko nepiktindami ir nestebindami, turškiamės kančioj. Taip esame išmokyti [..] kantriai kentėti – iki beprotybės“), ir jų sergantį sūnų (Žanas), kuriam reikia nuolatinės priežiūros, tačiau dar labiau jam trūksta tėvų meilės. Ši „šeima“ vengia vienas kito draugijos, ieško laimės kažkur kitur, bet nesėkmingai. Daugiausiai dėmesio skiriama Feliksui, kuris prisimena savo garsios giminės istoriją. Jis neriasi iš kailio norėdamas savo protėvių laiškuose įžvelgti kažkokią tiesą, nori atitolti nuo nieko nežadančios dabarties; jis įsitikinęs, kad ankščiau gyvenimas buvo geresnis, ir kad tik aplinkybės kaltos dėl jo nelaimių.. įdomi detalė, kad tuos laiškus dėl kažkokios priežasties jis verčia, o versdamas daro vieną neleistiną klaidą (sveiki, jei dar nežinot, aš studijuoju vertimą, todėl skaitant atrasti kažką su tuo susijusio man visada be galo smagu) – jis verčia kaip nori: tekste kažką išimant, vietomis pridedant savo minčių. Savo melu net pats patiki ir įtraukia aplinkinius. Į istoriją įtraukiama ir dar viena nelaiminga siela Henrieta, kurios gyvenime taip pat gana daug pilkų spalvų. Įdomus personažas, tačiau labai gaila, kad autorė netęsė jos vaizdavimo kaip LGBT narės.. Rekomenduoju tiems, kuriems patinka žmonių psichologija, lėtas fabulos atskleidimas, galbūt ir detektyvų mėgėjams.

  2. 5 out of 5

    Eglė

    Įpusėjus knygą pagalvojau, kad jos labai klaidinantis viršelis ir aprašymas. Atrodo, kad knyga turėtų būti smagi, pusiau dokumentinė: ar žinojote, kad ten ir ten Gardine Antanas Tyzenhauzas darė tą ir tą? Tačiau tai nelengva, moderni istorija, supinanti eilinių sovietmečio žmonių bei paskutiniųjų ATR piliečių, gardiniečių, kančias. Stilius gražus - atrodo, kad stengiamasi ne tik pasakyti, bet pasakyti gražiai. Knyga pusiau epistolinė, veikėjai verčiasi ir skaito Antano Tyzenhauzo laiškus. Autorė Įpusėjus knygą pagalvojau, kad jos labai klaidinantis viršelis ir aprašymas. Atrodo, kad knyga turėtų būti smagi, pusiau dokumentinė: ar žinojote, kad ten ir ten Gardine Antanas Tyzenhauzas darė tą ir tą? Tačiau tai nelengva, moderni istorija, supinanti eilinių sovietmečio žmonių bei paskutiniųjų ATR piliečių, gardiniečių, kančias. Stilius gražus - atrodo, kad stengiamasi ne tik pasakyti, bet pasakyti gražiai. Knyga pusiau epistolinė, veikėjai verčiasi ir skaito Antano Tyzenhauzo laiškus. Autorė vartoja labai platų žodyną, įvairius senoviškus žodžius, kartais rusiškus posmus - kurie, deja, neišversti ir man liko nesuprasti. Paliečiama daug niūrių temų, įskaitant išdavystes, prievartą, mirtį, savižudybę, analizuojama, kaip tai paveikia žmones. Tai nėra knyga nuotaikai pakelti ir ne pats lengviausias vakaro skaitinys - tačiau tai ir psichologinis romanas apie žmones, ir detektyvas, ir kelionė po istoriją, atsiskleidžiančią ne konkrečiais įvykiais, bet per aplinką ir pojūčius. Prie knygos vis norėjau sugrįžti, nė karto nebuvau nusinuobodžiavusi. Rekomenduoju mėgstantiems rimtesnę literatūrą, nesibaiminantiems lėtoko veiksmo ir sudėtingos kalbos, besidžiaugiantiems istoriniais, detektyviniais ir psichologiniais prieskoniais.

  3. 4 out of 5

    Ingrida L

    Šiai knygai apibūdinti pasirinkau ištrauką iš jo pačios: "Vaiduokliai niekada nesirodo "perrašytajame" Gardine, jiems jis lyg mirtingajam neįveikiamas Everesto kalnas. Jie nešmėžuoja nei Dzeržinskio, nei Suvorovo, Gorkio ar Tarybinių pasieniečių gatvėse. Jokio jų šiugždenimo neišgirsi prie tanko T34, būbsančio ant masyvaus postamento miesto centre, nesiplaikstys jie nei gremėzdišką karūną užsimaukšlinusiame, vis dar statomame dramos teatre, nei blokinių daugiabučių rajonuose, apšnerkštose autobu Šiai knygai apibūdinti pasirinkau ištrauką iš jo pačios: "Vaiduokliai niekada nesirodo "perrašytajame" Gardine, jiems jis lyg mirtingajam neįveikiamas Everesto kalnas. Jie nešmėžuoja nei Dzeržinskio, nei Suvorovo, Gorkio ar Tarybinių pasieniečių gatvėse. Jokio jų šiugždenimo neišgirsi prie tanko T34, būbsančio ant masyvaus postamento miesto centre, nesiplaikstys jie nei gremėzdišką karūną užsimaukšlinusiame, vis dar statomame dramos teatre, nei blokinių daugiabučių rajonuose, apšnerkštose autobusų stotelėse, net Amžinosios ugnies apšviestuose didvyrių kapuose. Ažūriniai jų šešėliai gali suvizgėti palei kurį nors devyniolikto amžiaus bokštą (Kasią ar Basią), geležinkelio stotyje, senojoj gaisrinėj, Elizos Ožeškovos name, nuo ankstyvo ryto šurmuliuojančioje turgavietėje."

  4. 5 out of 5

    Greta Vai

  5. 5 out of 5

    Brigita Ercė

  6. 5 out of 5

    Digna

  7. 4 out of 5

    Gediminas

  8. 4 out of 5

    Neringa Jermalaitė

  9. 5 out of 5

    smells_like_book

  10. 5 out of 5

    Skaitymomalonumas Vilma

  11. 5 out of 5

    Gintarė Gedvilaitė

  12. 5 out of 5

    Augustė

  13. 5 out of 5

    Sigita_Knygu.myletoja

  14. 5 out of 5

    Sandra Gaučiūtė

  15. 4 out of 5

    Brigita

  16. 4 out of 5

    Šarūnas Tumas

Add a review

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Loading...
We use cookies to give you the best online experience. By using our website you agree to our use of cookies in accordance with our cookie policy.